Žinomas fizikas Michio Kaku, vienas didžiausių stygų teorijos
autoritetų, iš naujo apibrėžė „neįmanomumo“ sąvoką – taip jis mėgina
numatyti fizikos ir mokslo ateitį. Iš esmės jis padalino „neįmanomus“
dalykus į tris klases:
Pirmos klasės „neįmanomumai“ – tai, ko mes negalime dabar, tačiau galėsime po šimtmečio;
Antros klasės „neįmanomumai“ – ko negalime dabar, ir negalėsime bent tūkstantmetį;
Trečios klasės „neįmanomumai“ – ko mes niekada negalėsime pasiekti – remiantis dabartiniu pasaulio suvokimu.
Ypač
stebina tai, kad ribota teleportacija, robotai–humanoidai, jėgos
laukai, telepatija ir erdvėlaiviai, gebantys keliauti į tolimas
planetas, anot Kaku, priklauso pirmajai „neįmanomumo“ klasei. Tuo sunku
patikėti, tačiau XIX amžiaus mokslininkai, ko gero, būtų taip pat
skeptiškai reagavę į interneto, lėktuvų, skriejančių trigubai greičiau,
negu garsas bei atominės bombos idėjas.
Dar labiau neįtikėtina
tai, kad, nors Michio Kaku neturi jokių įrodymų, kad šiuos dalykus
pasieksime, jis turi įrodymų, kad greitai turėsime technologiją, kuri
gali mums leisti šiuos dalykus įgyvendinti.
Antrajai kategorijai
Kaku priskiria keliones didesniu, negu šviesos greitis, greičiu ir
laiko mašinas – šie įrenginiai yra ties mūsų žinojimo riba ir jų
įgyvendinimas gali užtrukti milijonus metų.
Trečiajai kategorijai žymus fizikas priskyrė perpetuum mobile (amžinąjį variklį) ir, ironiškai, gebėjimą numatyti ateitį.
