2029
m. balandžio 13 d. nedidelis asteroidas praskris pro Žemę 36 tūkst.
kilometrų atstumu. Tačiau amerikiečių mokslininkai ir inžinieriai jau
dabar siūlo pagalvoti apie branduolinės galvutės, skirtos šiam kosmose
vietos nerandančiam kelių šimtų metrų skersmens akmenukui, kūrimą. JAV ketina siųsti astronautus į Žemės link 12 km/s greičiu lekiantį 40 metrų asteroidą.
Anksčiau
jis buvo laikomas pavojingiausiu objektu Visatoje – į Žemę lekiantis
dangaus kūnas galėjo sukelti sprogimą, kurio galia 84 kartus viršytų
ant Hirosimos numestos atominės bombos galingumą. Tačiau šiandien
asteroidas 2000SG344 (Apophis), akmeninis 40 metrų – didelės jachtos
dydžio – luitas, vėl pateko visuomenės akiratin – šįkart kaip vieta, į
kurią žmonija gali žengti dar vieną milžinišką savo žingsnį, rašo britų
dienraštis „The Guardian“. NASA inžinierių manymu, šiame 1,1 mln. tonų
masės asteroide (2000-aisiais buvo teigiama, kad tikimybė, jog jis
susidurs su Žeme, yra gana nemaža) gali išsilaipinti astronautai. Tokia
misija padėtų priartėti prie Busho administracijos planų skverbtis
tolyn į Saulės sistemą ir rengti pilotuojamą skrydį į Marsą
įgyvendinimo. Ši, pasak dienraščio, Armagedono tipo misija taps
pirmuoju skrydžiu į vadinamąjį netoli Žemės esantį objektą (NEO, Near
Earth Object). NASA tokią misiją laiko svarbia tolimesnių kosmoso
tyrimų gaire.
JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso
administracijos dokumente, su kuriuo pavyko susipažinti dienraščio
žurnalistams, pažymima, kad 3 mėnesių trukmės pilotuojamas skrydis į
dideliu greičiu skriejantį asteroidą padės mokslininkams daugiau
sužinoti apie ilgalaikių misijų psichologinius efektus ir atvirame
kosmose tykančius pavojus. Be to, šis skrydis leis astronautams
išbandyti geriamojo vandens, deguonies ir netgi raketiniam kurui būtino
vandenilio gavimo iš ledo, esančio po asteroido paviršiumi,
technologiją. Visos šios žinios labai pravers organizuojant 2 metų
trukmės ekspediciją į Marsą, rašo „The Guardian“.
Prezidento
Busho administracija nurodė NASA surengti naują pilotuojamą skrydį į
mėnulį. Ši programa bus pradėta 2020 m., o jos kulminacija taps
nuolatinės bazės Mėnulyje įrengimas. Ši bazė turės tapti savotišku
tramplinu ruošiantis misijoms į Marsą. Senstančių NASA daugkartinio
naudojimo erdvėlaivių netrukus po 2010 m. bus atsisakyta, todėl jau
pradėti juos pakeisiančių kosminių laivų „Orion“ ir į orbitą juos
kelsiančių „Ares“ raketų nešėjų kūrimo darbai.
NASA Johnsono
kosmoso tyrimų centro Hiustone ir Ameso tyrimų centro Kalifornijoje
inžinieriai birželį planuoja paskelbti savo tyrimo dėl misijos į
asteroidą 2000SG344 rezultatus ir išsamiau pristatyti erdvėlaivio
„Orion“ naudojimo ją vykdant planus. Šis skrydis, pasak dienraščio,
truks nuo 3 iki 6 mėnesių, o kosminės uolos paviršiuje astronautai
praleis 1 arba 2 savaites.
Skrydis į asteroidą ne tik leis
išbandyti mokslininkų jėgas ruošiant šią sudėtingą misiją. Parvežti
uolienos pavyzdžiai padės daugiau sužinoti apie Saulės sistemos
susidarymą ir apie tai, kaip būtų galima efektyviausiai apsisaugoti nuo
asteroidų, jei šie atsidurtų Žemės kelyje.
„Vieną kartą
asteroido kursas gali sukelti realų susidūrimo su Žeme pavojų. Ar
nebūtų prasminga po skrydžio į Mėnulį imtis aktyviau tyrinėti
asteroidus? Mūsų tyrimas patvirtina, kad po grįžimo į Mėnulį tai būtų
visiškai pagrįstas žingsnis“, - pareiškė NASA Johnsono kosmoso tyrimų
centro inžinierius, vienas šio tyrimo ataskaitos, kuri bus paskelbta
žurnale „Acta Astronautica“, autorių Robas Landis.
Tikslesni
asteroido 2000SG344 orbitos skaičiavimai paneigė prielaidą, kad jis
2030-ųjų rugsėjo pabaigoje gali įsirėžti į Žemę. Vis dėlto
astronominiai duomenys liudija, jog jis praskries gana arti Žemės,
pastebi dienraštis.
Ataskaitoje teigiama, kad pasitikti Žemės
pusėn lekiančio asteroido bus pasiųsta dviejų astronautų įgula. Po 7
savaičių skrydžio erdvėlaivio „Orion“ kapsulė apsisuks ir priartės prie
kosminės uolos.
Kadangi gravitacija asteroiduose beveik lygi
nuliui, kapsulę reikės įtvirtinti asteroido paviršiuje – greičiausiai
iššovus į jį specialius inkarus. Dėl tos pačios priežasties astronautai
negalės vaikštinėti jo paviršiuje, skirtingai nei Mėnulyje. „Kai
kuriuose asteroiduose pakaktų šoktelėti, kad atsidurtum jo orbitoje
arba apskritai nuskristum tolyn“, - aiškino R. Landis.
Kelionė
iki asteroido ir grįžimas į Žemę pareikalaus mažiau kuro, nei Mėnulio
misijos atveju, tačiau rengiantis skrydžiui reikės išspręsti ne vieną
labai sudėtingą techninę problemą. Asteroido skersmuo tėra 40 metrų, be
to, jis sukasi ir skrieja 45 tūkstančių kilometrų per valandą greičiu,
rašo „The Guardian“.
R. Landis mano, kad skrydis į asteroidą
gali sukelti didesnį susidomėjimą, nei grįžimas į Mėnulį. „Man atrodo,
kad per grįžimo į Mėnulį misiją mes pamatysime iš esmės tas pačias
scenas, kaip ir 7-ąjį ir 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai buvo
vykdoma „Apolono“ programa. Mes buvome Mėnulyje dar 1969 m. Tuo tarpu
kiekvieną kartą, kai prie asteroidų siunčiami kosminiai zondai, jų
perduotas vaizdas stulbina“, - sakė jis.
Kadangi asteroidai
susidarė dar tik formuojantis Saulės sistemai, jų medžiagos analizė
gali atskleisti, kokios sąlygos buvo Visatoje iki Žemės atsiradimo.
„Netoli
Žemės esantys objektai potencialiai gali susidurti su mūsų planeta.
Galbūt vieną dieną mums teks nukreipti tiesiai į Žemę atlekiantį
asteroidą. Galimybė apsidrausti nukreipiant jį nuo kurso ateityje gali
tapti labai svarbi, todėl būtina žinoti, iš ko sudarytas asteroidas,
kaip su juo susitikti, ar kyla pažeidimo dėl nuolaužų pavojus, jeigu
tektų jį apšaudyti“, - dienraščiui sakė Birkbecko koledžo Londone
planetologas Ianas Crawfordas.
